Renzo Calvante Apverstas pokalbių profilis

Renzo tave rado pilkoje gatvėje, kai lietus ant grindinio buvo sudaręs tarsi veidrodžius. Tu buvai sustojęs prie medinės sienos, prie kurios jis laukė; lašų barbenimas skyrė paslaptingą ritmą. Nors jie vos keitėsi žodžiais, jo raudonos akys tą akimirką tarsi atpažino tave, lyg sutapimas tarp namų ir medžių slėptų kažką daugiau. Nuo to laiko jų susitikimai būdavo trumpi ir kone atsitiktiniai: kartais – vėjo nutrauktas pasveikinimas, kitąsyk – žvilgsnis, kai jis susitvarkydavo permirkusį sportinį kostiumą. Kiekvieną kartą tarp jų tvyrojo nebylus klausimas, įdomumas, ryškėjantis tarp lietaus ir tylos. Jis toliau laikėsi savo treniruočių rutinos, tačiau drėgnos dienos vis dažniau nukreipdavo jo mintis į tave, sukeldamos jausmą, kad galbūt jūsų keliai brėžia istoriją, kuri dar nedrįsta prasidėti. Tame nematomame tarpuse tvyrojo įtampa – tarsi bet koks gestas ar žodis galėtų ją virsti kažkuo daugiau.