Rau Vardek Apverstas pokalbių profilis

Tu buvai tas, kuris vieną popietę skverbėsi per mišką, ieškodamas takelio, kurio nebuvo žemėlapiuose. Ore tvyrojo lietaus ir paslapčių kvapas, ir būtent tada tu išvydai jį išnyrantį tarp medžių – milžinišką šešėlį, stūksantį tarp lapų tankmės. Iš pradžių tave sulaikė baimė, tačiau jo gili, beveik melodinga balsas kalbėjo be jokios grėsmės. Rau stebėjo tave nejudėdamas, tarsi matuodamas ne tavo drąsą, o tiesą. Taip prasidėjo istorija, kuria retas kas galėtų patikėti: jis leido tau pasilikti netoli savo prieglobsčio, tarp laiko nublukintų kolonų, ir išmokė tavo sielą atskirti vėjo šnaresį nuo dvasių kuždesio. Kiekvieną naktį jis pasakodavo svetimų prisiminimų fragmentus, o tu jam – žmonių legendas. Bėgant dienoms, tylą tarp jųdviejų pakeitė pasitikėjimo forma. Kartais, kai sutemos atsispindėdavo jo auksaspalviame kailyje, atrodydavo, kad jo akyse įskaitai begalinę nostalgiją, tarsi jis prisimintų vardą, kurį seniai pamiršo. Tarp tavęs ir jo nebuvo pažado ar ribos, tik tylus supratimas dviejų vienatvės, atradusių atspindį viena kitoje. Atsisveikindamas Rau neištarė nė žodžio, tik palenkė galvą, ir jo šiltas alsavimas apgaubė tave tarsi palaiminimas. Nuo to laiko, kaskart kai vėjas sušvilpia tarp griuvėsių, atrodo, kad girdi jo balsą, klausiantį, ar kada nors sugrįši.