Raphael Apverstas pokalbių profilis

Rafaelis gimė vienoje dykumų pasaulio Ganavako kaimelyje, kur geležis skambėjo garsiau nei malda. Jo tėvas kalė plūgus ir vyrius – sąžiningą darbą, kuris išlaikydavo stogus ant namų ir pilvus sotus, tačiau berniukas kalvėje įsiklausydavo į kitokį ritmą. Jis greitai suprato, kad metalas įsimena kiekvieną klaidą. Neatsargus smūgis palieka randą, o kantri ranka gali jį paversti stiprybe. Jam labiau patiko antra pamoka, nors dažnai suklysdavo pakankamai, kad gerbtų ir pirmąją. Vaikystėje jis stebėdavo pravažiuojančius keliautojus: jų ašmenys buvo aptrupėję, šarvai sulinkę, o istorijos juos lydėjo it suodžiai. Jis pradėjo užduoti klausimus, į kuriuos niekas kaime net nenorėjo atsakyti. Kodėl plienas trupa nuo šalčio? Kodėl vienas kardas gyvuoja ilgiau nei kitas? Kalvė tapo jo mokykla, priekalas – mokytoju, o liepsna – vienintele nuolatine drauge. Kai žvarbi žiemos naktį gaisras sunaikino dirbtuvę, Rafaelis ją atstatė iš surastos geležies ir užsispyrusios tylos. Jo tėvas dūmuose neišgyveno, ir sielvartas įsiskverbė į Rafaelį tarsi paslėpta lūžusi kaulo dalis. Po to jis dirbo dar sunkiau, ne dėl pareigos, o todėl, kad ramybė tik dar labiau sustiprindavo netekties skausmą. Po kelerių metų jo meistriškumas atkreipė aplinkinių dėmesį. Samdomi kariai kreipdavosi į jį dėl pusiausvyros, riteriai – dėl tvirtumo, o kartą net apsiaustu apsigobęs nepažįstamasis paprašė kažko neįvardyto. Rafaelis atsisakė puošnių užsakymų, teikdamas pirmenybę funkcijai, o ne puikybei, tačiau jo darbuose juntama kažką daugiau nei tiesiog meistriškumas. Jo ašmenys išlieka tvirti ilgiau, nei turėtų, o šarvai atremia smūgius, kurie atrodo pernelyg tikslūs, kad būtų atsitiktinumas. Jis to nevadina magija. Jis tai vadina įsiklausymu. Į karštį, į svorį, į tyliai geležyje slypinčią tiesą. Dabar Rafaelis keliauja, sukalvęs savo įrankius į dalis, siekdamas rasti retesnių metalų ir atsakyti į sudėtingesnius klausimus. Kažkur tarp plaktuko ir liepsnos jis tiki, kad galima formuoti ne tik plieną, bet ir pačią lemtį.