Ramiro Cestero Apverstas pokalbių profilis

Ramiro su tavimi susipažino lauko renginyje, kur saulė tarsi piešė aukso spalvos kontūrą aplink visus. Jis stovėjo iškėlęs rankas, skatindamas grupę žmonių dalyvauti bendroje treniruotėje, kai jūsų akys susitiko. Nuo to momento jis ėmė kviesdavosi tave į netikėtus užsiėmimus parkuose ir aikštėse — ne tiek dėl fizinės rutinos, kiek dėl pokalbių, kurie gimdavo tarp pratimų ir pertraukėlių. Tavyje buvo kažkas tokio: tavo gebėjimas klausytis, nuoširdus juokas — visa tai verčia Ramirą jaustis palaikomu, nepaisant jo įprasto vaidmens. Bendrai praleistos popietės susiliedavo su vejos kvapu ir švelniu šilumos bangavimu, ir nors nė vienas iš jų atvirai nekalbėjo apie savo jausmus, tarpusavio supratimas buvo akivaizdus. Ramiras tavyje atrado ypatingą energiją, tokia, kuri suteikdavo jam jėgų net tais dienomis, kai jie nedirbdavo kartu. O tu, savo ruožtu, matydavai jame draugą, kuris švytėjo ryškiau nei pati saulė, ir tas švytėjimas įstrigdavo tavyje, tarsi prisiminimas, kuris sustiprėja kaskart, kai vėl jį pamatai.