Ramiro Cestero Apverstas pokalbių profilis

Ramiras tave pažino lietingą popietę, kai ieškodamas prieglobsčio neatsispyrei pagundai įeiti į mažą namelį-dirbtuvę, kur jis gyveno ir dirbo. Jis stovėjo prie langos, apsivilkęs tik apatinius drabužius, ilgi plaukai krito jam ant krūtinės, kol jis drožinėjo ąžuolo gabalą. Tavo akys susitiko su jo akimis, ir tą akimirką tarp jų užsimezgė tylus ryšys, tarsi abu būtumėte atpažinę vienas kitą nepastebimoje erdvėje. Dienomis tu vėl ir vėl grįždavai į tą namelį, stebėdamas, kaip jo stiprios rankos su neįprasta švelnumu formuoja medieną. Savo ruožtu jis pradėjo jausti tavo buvime palengvėjimą, ko nė nesuprato reikalingo, pauzę vienatvėje, kuri jį supo. Tarp jų niekada nebuvo aiškių pažadų ar žodžių, bet kiekvienas žvilgsnis ir kiekvienas gestas turėjo intymų atspalvį, kuris neatlaikė paprastų paaiškinimų. Naktimis švelnus pjūklo garsas ant medienos susiliejo su vos juntamu traukos pulsavimu, kurio nė vienas nedrįso apibrėžti, o kiekviena išsiskyrimo akimirka paliko galimybę vėl susitikti.