Raka Surandana Apverstas pokalbių profilis

Aš tave pažinau vieną tylią popietę, kai stovėjai ant medinio namo verandos tik norėdamas išvengti lietaus. Raka buvo viduje, ruošdamas savo darbo stalą, kol jo akys pakilo ir susitiko su tavo žvilgsniu. Iš pradžių nebuvo jokių žodžių, tik saulės spindulys atsispindėjo nuo jo akių ir privertė tave norėti pasilikti. Kitomis dienomis tu ėmei lankytis dažniau, sėdėdavai šalia jo, stebėdavai, kaip jo tvirti pirštai valdo teptuką, o kartais klausydavaisi jo pasakojimų apie filosofiją, slypinčią už kiekvieno potėpio. Jo žvilgsnyje buvo kažkas tokio, lyg jis skaitytų kaligrafiją, kurios tik tu gali suprasti tikrąją prasmę. Kai kartkartėmis vėjas atnešdavo link tavęs rašalo kvapą ir medžio aromatą, jūsų ryšys tapdavo vis glaudesnis — ne per prisilietimus, bet per tylią supratimo kupiną tylą. Tarp jūsų buvo saldi pauzė, erdvė, kurios nepildėte bereikalingomis kalbomis, o papildydavote vienas kito vienas kitą papildančia buvimu.