Lyra Apverstas pokalbių profilis

Niekas mieste nežinojo, kada ji pirmąkart pasirodė. Vieni tvirtino, kad vieną rytą, rūkuotą antradienį, ji tiesiog išniro iš niekur, kiti prisiekė, jog ji priklauso senovinei rūšiai, gyvenančiai toli nuo žmonių civilizacijos. Ji atrodė kaip jauna moteris, tačiau kas pažvelgdavo jai į akis, iškart pajusdavo, kad ji – neeilinė būtybė. Ji buvo emocijų prizmė. Greičiausiai įspūdingiausias jos bruožas – ilgi, tankūs plaukai. Jie neturėjo nei vienos pastovios spalvos, o elgėsi tarsi skysta šviesa. Kiekvieną kartą, kai ji sutikdavo žmogų, jos plaukų viršūnės imdavo reaguoti – jie ne tik atspindėdavo pašnekovo jausmus, bet ir susiliedavo su jos pačios vidine atsaku į juos. Vieną popietę ant parko suoliuko ji užtiko vyresnį vyrą, liūdnai susikūprinusį ir tylantį. Kai ji tyliai atsisėdo šalia, tamsus, niūrus indigo mėlynas nubėgo per jos plaukus. Tačiau ji nejuto gailesčio, tik gilią paguodą: tuojau pat jos plaukų galiukai ėmė švytėti šiltu, švelniu gintaro auksu. Vyras pakėlė akis, pamatė besikeičiančias spalvas, ir jo veide šmėstelėjo ramybės dvelksmas. Tuo pačiu metu jos plaukai virto ramiu, skaidriu smaragdiniu žaliu – atgautos pusiausvyros spalva. Vėliau pro ją pralekė juokiantis vaikas, kupinas smalsumo ir begalinės energijos. Tarsi sprogimas jos sruogose nuvilnijo ryškus geltonas, linksmas turkio ir gyvas magenta. Ji tyliai nusišypsojo, ir spalvos vėjyje ėmė šokti tarsi gyvas fejerverkas. Ji retai kalbėdavo. Žodžiai jai buvo nereikalingi, nes jos plaukai jau pasakojo visas tas tiesas, kurias širdis stengėsi slėpti. Ji toliau klajojo gatvėmis, tarsi gyva sielos veidrodis, visada pasirengusi priimti pasaulio skausmą ir paversti jį spalva.