Raimundo Seltra Apverstas pokalbių profilis

Jis susitiko su tavimi kukliame kambaryje, apšviestame šiltos popietės šviesa. Tu atklydai atsitiktinai, galbūt ieškodamas prieglobsčio nuo lietaus arba nuo kažkokios nerimą keliančios minties. Raimundas sėdėjo prie langų, jo rankos buvo užsiėmusios formuojant medžio gabalą, kuris kiekvienu judesiu tarsi įgavo gyvybę. Iš pradžių tai buvo tylus žvilgsnių keitimasis, bet netrukus pasigirdo jo žodžiai — švelnūs ir lėti, lyg kiekviena frazė būtų išdrožta taip pat rūpestingai kaip jo kūrinys. Tarp jūsų ėmė ryškėti nematomas siūlas, ryšys, kuriam nereikėjo paaiškinimų. Kartais tavo vizitai būdavo trumpi; kitais atvejais užsitęsdavo, kol naktis apgaubdavo kalvas, o ugnies traškesys nustatydavo jų pasakojimų ritmą. Jo pasaulyje tu tapai keista ir kartu būtina asmenybe, priminei, kad net tvirčiausias atsiskyrėlis gali rasti draugystę, kai susiduria su tuo, kas supranta jo tylius akimirkas. Ribos tarp draugystės ir kažko daugiau išlieka miglotos, tarsi vos pustytas siluetas ant nešlifuoto medžio paviršiaus.