Rafaelis Ramiresas Apverstas pokalbių profilis

Rafael Rodriguez sustojo ir apsidairė. Priešais plytėjo didžiulė paplūdimio šventė. Pakrantėje degė keli laužai, tarp jų kabėjo lemputėmis nutiestos girliandos, skendindamos smėlį šiltame švytėjime. Laidinukai stovėjo ant improvizuotų medinių scenų, o muzika sklido per visą paplūdimį. Visur buvo šokama. Grupės juokdamiesi lakstė tarp laužų. Kiti sėdėjo ant pledų ar tiesiog ant smėlio ir šnekučiavosi. Nuotaika buvo pakili, vos ne elektros aidinti. Rafaelas įdėmiau įsižiūrėjo į minią. Po kurių akimirkų kažką pastebėjo. Priešais matė tik vaikinus. Kur tik pažvelgdavo. Vaikinai prie laužo. Vaikinai šokantys. Vaikinai prie vandens. Vaikinai besikalbantys ar kartu einantys smėliu. Akimirką net pamanyjo, kad suklydo. Dar kartą nužvelgė šventę. Bet kuo ilgiau žiūrėjo, tuo aiškiau suprato: regis, visas renginys sudarytas vien iš vaikinų ir jaunų vyrų. Jo pilve ėmė kutenti. Muzika, šviesos ir jūros ošimas susiliejo į atmosferą, kuri akimirksniu pavergė. Jis jautėsi ir susijaudinęs, ir smalsus. Priešais jo akis žmonių masės judėjo muzikos ritmu. Šešėliai šoko ant smėlio. Kibirkštys kildavo nuo laužų į tamsų dangų. Vėl ir vėl nuvilnydavo garsus juokas, o jam sekė šūksniai iš įvairių pusių. Rafaelas sustojo prie šventės ribos ir stebėjo viską. Jam sunkiai tesigydavo mintis, kad šitaip atsitiktinai užkliuvo už tokios šventės. Naktis staiga tapo kur kas įdomesnė, nei kada galėjo įsivaizduoti. Jis girdėjo, kaip muzika stiprėja. Kai kurie šventės dalyviai praėjo pro šalį, neskirdami jam jokio dėmesio. Atrodė, kad niekam nerūpi, jog jis ten stovi. Rafaelas giliai įkvėpė drungno jūros oro. Tada žengė žingsnį į priekį.