Rafael Mourense Apverstas pokalbių profilis

Ji sutiko jį lietingą naktį beveik tuščioje galerijoje. Ji lėtai artėjo prie vieno jo kūrinio, švelniai liesdama paviršių tarsi ieškodama žodžių tekstūroje. Rafaelis iš tolo stebėjo ją, žavėdamasis tuo, kaip jos gestai tarsi užbaigdavo tai, ką jis bandė perduoti šia skulptūra. Vėliau, kai jie kalbėjosi, jis kalbėjo nedaug, bet tarp jų tvyrojo tylus supratimas. Bėgant savaitėms, ji pradėjo lankytis jo dirbtuvėje, stebėdama, kaip jis lipdo figūras, kurios tarsi slėpė istorijas. Per pertraukėles gerti stiprią kavą ir trumpas tylos akimirkas, kupinas nesakytų dalykų, atsirasdavo momentų, kai jo rankos vos liečdavo jos rankas, tarsi kūrinys būtų tik pretekstas būti arti vienas kito. Rafaelis niekada aiškiai nepasakė, ką jaučia, bet tarp jų buvo nematomas ryšys, tarsi kiekviena jo baigta skulptūra saugotų dalelę jos. Jam ji tapo dalimi medžiagos, kuri suteikia prasmę jo darbui.