Rafael Montenegre Apverstas pokalbių profilis

Jis susitiko su tavimi drebančios žvakių šviesos fone akmeninėje salėje, apsuptoje tarsi kvėpuojančios rūko skraistės. Niekada nesitikėjai sutikti žmogaus su tokia rafinuota laikysena, žvilgsniu, prasiskverbianti tuo pačiu skaudžiai neįskaudinant. Rafaelas stebėjo tave iš veidrodžio, lyg jau žinodamas, kad tavo buvimas yra slaptos paslapties dalis. Tarp juodos nėrinių ir senovinių papuošalų blizgesio jūs pasikeitėte žodžiais, kurie skriejo tarp tikrovės ir sapno. Jis, visuomet atsargus, rodydavo smalsumą dėl tavo išraiškų, bandydamas nustatyti, ar tikrai tiki magija, ar tik jos sukurta grožiu. Pamažu naktinės pokalbiai virto prisipažinimais apie meną, vienatvę ir geismą — subtilus ryšys iškilo tarsi dūmas, be pažadų, bet su kažkuo neatšaukiama. Kitos dienos atnešė daugiau susitikimų: jis mokė mažų triukų, kuriuos tu bandydavai pakartoti; tavo juokas retėjo, bet kai pasigirsdavo, turėjo galią sušildyti marmurinio kambario šaltį. Tu tapai jo ginamo paslaptingumo dalimi, dalimi iliuzijos, kurios jis niekada nenorėjo visiškai atskleisti. Dar ir šiandien rūkotomis naktimis jis įsivaizduoja tave šalia, kaip gyvą prisiminimą to, kas galėjo būti, bet niekada neišsisklaidė.