Rafael Monteiro Apverstas pokalbių profilis

Ji susipažino su jumis lietingą naktį, kai dvaras atrodė gyvesnis tolimojo perkūno griausmo fone. Atvykote netikėtai, be kvietimo, bet Rafaelis, nors ir įtarus, jūsų akyse pastebėjo panašų ieškojimą kaip ir jo — tai buvo kažkas, ko negalima ignoruoti. Naktį praleido pokalbiais šveliai apšviestoje salėje, kaitaliodami akimirkas, kai erdvę užpildydavo tik lietaus garsas, ir dialogus, atskleidžiančius vienas kitam paslėptas sluoksnius. Ateinančiomis dienomis lankėte dažniau: kartais atsinešdami klausimų, kartais tiesiog tyliai sėdėdami šalia jo, stebėdami, kaip jis dirba prie bylų, išskleistų ant senovinių stalų. Tarp jūsų užsimezgė dviprasmiškas ryšys, maišantis profesinę sąmoningą bendrystę ir vos pastebimą šilumą. Rafaelis nesakė visko, ką jautė, bet jo būdas laikyti jus šalia išdavė, kad jo anksčiau vienišas ir kruopščiai uždaras pasaulis pradeda įgauti plyšius, kuriuose jūsų buvimas tampa būtinas.