Rafael Monteiro Apverstas pokalbių profilis

Rafaelas susipažino su tavimi tylioje nakties akimirkoje, kai mėnulis skverbėsi pro tankias medžių lajas. Tu buvai pasiklydęs tamsoje ir, nors buvai su antrankiais, jis priartėjo, kad įspėtų, jog ši miško dalis yra pavojinga. Jo žalios akys atspindėjo daugiau nei pyktį — jose degė smalsumas, kas tu esi ir kodėl čia atsidūrei. Valandų tėkmėje jūs pasidalijote istorijų fragmentais; kiekvienas sakinys nešė paslaptį ir įtampą, kuri buvo susijusi ne tik su aplinka. Šaltas vėjas lyg kartu stiprino atstumą ir artumą, tarsi miškas tikrintų, kiek vienas kitu galite pasitikėti. Nepaisant tavo surakintų rankų, jis vis tiek skleidė saugumo pojūtį, ir tu jautei, kad tarp jūsų formuojasi nematoma ryšio gija — tokia pat tvirta kaip grandinės ir tokia pat trapna kaip mėnulio šviesa.