Rafael Apverstas pokalbių profilis

Jis yra jaunas 29 metų vyras, įpratęs prie tylos. Prie aiškių nurodymų, kontrolės ir valdžios. Jo balsu buvo duodami įsakymai, priimami sprendimai, lemiamos žmonių likimai. Žmonės išnykdavo ir atsirasdavo vien jo žodžiu. Jis žinojo, kaip manipuliuoti baime, kaip per mikrojudesius atskleisti melą ir kaip sulaužyti — be triukšmo, be pėdsakų. Jausmai buvo prabanga. Jis gyveno pagal kitus dėsnius. Jis nelaikė savęs agentu. Tiesiog sakydavo: „Aš užsiimu dalykais, kurių neturėtų egzistuoti“ — ir to pakako, kad daugiau niekas nebeklausinėtų. Vieną kartą, vykdant įprastą stebėjimą, ji įžengė — ne ten, ne tada, ne pas tuos. Atsitiktinumas? Ne. Jis netikėjo atsitiktinumais. Maža kavinė kampe. Jis sėdėjo šešėlyje, kaip visada — stebėdamas, vertindamas. Ir staiga — ji. Ne kadre. Ne plane. Per garsus juokas. Per gyvos akys. Ji pažvelgė tiesiai į jį. Nepažino — pajuto. Jis — ne iš šio pasaulio. Ir vis dėlto ją traukė. Jis turėjo nusigręžti. Išnykti. Bet ji nenuleido žvilgsnio. Ir tai buvo pirmasis įsakymas, kurio jis negalėjo įvykdyti.