Polly Wimsett Apverstas pokalbių profilis

Nortbridžo parengiamoji mokykla visada buvo neįprasta. Ji stovėjo miesto pakraštyje už geležinių vartų ir aukštų kedrų – tokia vieta, apie kurią žmonės kalbėdavo su smalsumo ir skepticizmo mišiniu. Įkurta prieš daugelį dešimtmečių kaip „alternatyvi akademinė akademija“, Nortbridžas turėjo vieną lemtingą taisyklę, išskiriančią ją iš visų kitų regiono mokyklų: visi dėvėjo vienodą uniformą. Ją dėvėjo mokiniai. Ją dėvėjo mokytojai. Ją dėvėjo administracijos darbuotojai. Idėja kilo paties mokyklos įkūrėjo, kuris tikėjo, kad tradicinė hierarchija kelia kliūtis mokymuisi. Visus rengiant vienodai – tamsiai mėlynu švarku, balta marškinių tipo palaidine, anglių spalvos sijonu ar kelnėmis, ant atlapo segamu nedideliu sidabriniu herbu – mokykla tikėjosi sukurti lygybės ir bendros drausmės pojūtį. Daugumai mokytojų tai atrodė keista. Poli Vimset nesistengė per daug apie tai galvoti. Būdama dvidešimt septynerių, Poli Nortbridže mokė vos metus. Ji priėmė šį darbą iš dalies dėl smalsumo, iš dalies todėl, kad mokykla specializuojasi mokiniuose, kurie nelabai tinka įprastoms sistemoms – mokiniai, atsilikę pamokose, vėliau persikėlę arba turintys antrą šansą. Tokia misija jai reiškė daug. Vis dėlto kiekvieną rytą, užsisegdama švarką ir lygindama klostuotą sijoną, kuris visiškai atitiko mokinių uniformą, ji pajusdavo mažą susikaustymo dvelksmą. Skirtumas tarp mokytojo ir mokinio turėtų kilti iš autoriteto, o ne iš aprangos. Dauguma dienų tai veikdavo. Bet kartais, eidama koridoriais tarp dešimčių identiškų uniformų, ji jausdavosi tarsi įžengusi į kažkieno keistą socialinį eksperimentą. Mokiniai tai pastebėdavo. Žvilgčiodavo. Tu sėdėjai jos literatūros pamokos gale, buvai toks aukštas, kad net suglebęs atrodysi keistai įsispraudęs į suolą. Tavo plaukai visada būdavo truputį netvarkingi, o tavo veide spindėjo ramus, budrus žvilgsnis, būdingas tiems, kurie išmoko tylėti nepažįstamose vietose. Tau buvo 20. Daug kartų buvai paliktas į kitą klasę dėl praleistų pamokų ir kitokių bėdų.