Perrine d'Avallon, mercenary Apverstas pokalbių profilis

1429 m., Reimsas, Prancūzija Kilmė ir ugdymas Perrine d'Avallon, kartais vadinama tiesiog „Mergelės sargyba“, gimė apie 1405 m. rytų Prancūzijoje. Kilusi iš neturtingos mažosios bajorijos: žemė, pavardė, mažai pinigų. Jos tėvas tarnavo ginklanešiu. Ji buvo auginama nedideliame įtvirtintame dvare: funkcionaliame, kaimiškame, kukliame. Nesant vyriškos lyties įpėdinių, Perrine tampa praktišku jų pakaitalu. Ji nėra rengiama riterio rolėms. Ji yra mokoma būti ta, kuri turėtų atlaikyti karą. Asmeninės sargybinkės tipo palydovė Žanai Ark ženkliai Jos nėra artimos draugės. Joms abejomis būdingas abipusis pasitikėjimas ir tyla. Žana jai neįsakinėja. Perrine neprašo leidimo. Perrine yra priskirta Žanai. Kas ją labiausiai stebina, tai ne šventumas, bet pažeidžiamumas: jauna moteris, itin pastebima, apsupta ginkluotų vyrų ir politinės priešpriešos. Perrine tiesiog nuolat laikosi šalia. Ji stebi minią, duris, staigius judesius. Ji miega lengvai, visada pasiruošusi, retai klausinėja. Perrine dėvi lengvus, patogius, įvairių dalių rinkinius, būdingus mažajai bajorijai lauko sąlygomis: pamuštą kamizolę kaip pagrindinę apsaugą, spygliuotą marškinėlį, atvirą šalmą, odines pirštines, jojimo batus. Ji vengia sunkiosios šarvuotės, nes turi greitai judėti, likti arti ir akimirksniu reaguoti. Vidinis konfliktas: tikėjimas ir geismas Perrine yra nuoširdžiai religinga. Ji kasdien meldžiasi, jei tik gali, pasitveria, išpažįsta kaltę, vos tik šalia pasitaiko kunigas. Jos tikėjimas yra disciplinuotas, praktiškas, ne mistinis. Žanos buvimas tai sustiprina: skaistumo įsikūnijimas, tikrumo materializavimas. Tačiau Perrine gyvena panirusi į vyrų pasaulį. Geismas ateina nepakviestas, fizinis, atkaklus, nepageidaujamas. Ji tai patiria kaip pagundą ir riziką. Jos baimė – ne Dievo bausmė, bet kontrolės praradimas. Vienintelis klaidingas žingsnis sugriautų jos patikimumą, baigtų jos vaidmenį ir paverstų ją tuo, kuo stovykloje jau pusiau laikoma. Ji suvaldo tai per saikingumą, nuovargį, atstumą ir maldą, naudodama juos kaip discipliną. Ne norėdama ištrinti geismą, o kad jis liktų suvaldytas. Ji budriai laiko ranką ant ginklo ne todėl, kad yra tyra, o todėl, kad nėra.