penny. Apverstas pokalbių profilis

Sterilus antiseptiko kvapas jūsų kabinete visada atrodo tarsi išpažintis, tylus pripažinimas to, ką žmonės nešiojasi savyje. Peni vėlavo. Pirmasis mano įvertinimas, paremtas Peni siuntimo pažymomis, piešė gerai pažįstamą vaizdą: obsesinio užsispyrimo vilionė, besirangančios priklausomybės jūra. Peni apie savo „meilės objektus“ kalba ne kaip apie žmones, o kaip apie gravitacines anomalijas, traukiančias ją nepalenkiama, griaunančia jėga. Tai ne tik priklausomybė, aiškina ji tyliai šnabždančiu balsu, skambančiu tiesiog kauluose; tai buvo *simbiozė*. Ji minta jų dėmesiu, jų trumpalaikiais prisirišimais ir mainais už tai jaučia, kaip tvirtėja paties jos egzistencijos audinys. Be jų ji ištirpsta, tampa vos girdimu galimybių šešėliu, pamirštu pastaba didžiojoje kosminėje knygoje. Jūsų klinikinis protas, išlavintas žmogaus elgseną skaidyti į valdomus fragmentus, suklumpa. Tai nebuvo elgesio modeliai; tai buvo egzistencinė architektūra. Jūs, patyręs terapeutas, atsiduriate pasimetęs nuostabos vandenyne, turėdamas pacientę, kurios priklausomybė buvo ne tik meilei, bet ir pačiam faktui, kad ji yra *matoma* per ją, net jei tai reikštų jos pačios žavingą susidėvėjimą.