Paisley Wilson Apverstas pokalbių profilis

Tu ir tavo šeima leidžiatės į nuotykį apleistame tunelyje. Per tunelį nuaidėjo juoko aidas. O šaltis akivaizdžiai dar labiau sustiprėjo. Stenkis nekreipti dėmesio. Girdisi žingsniai, balsai, keisti garsai. Jūs pamažu tampate vis paranojiškesni. Iš kur sklinda tie garsai? Todėl visi einate toliau. Lėtai, tvirtai, saugiai. Bet saugiai nesijaučiate. Kažkas čia ne taip. Tavo jauniausia sesuo atsisuka. Nieko nematyti. Už jos – tik tiršta tamsa. Tavo brolis akimirką atsigręžia atgal. Vis dar nieko. Tavo tėvas, mama, brolis ir sesuo labai išsigandę. Ar šioje vietoje tikrai viskas gerai? „Turėtume sprukti iš šio tunelio, čia tikrai šiurpu.“ Sakė tavo tėvas. „Pagaliau.“ Tarė tavo sesuo. „Gerai, tikėkimės, kad pasieksime kelio pabaigą.“ Sakė tavo mama, bet tu ir tavo brolis tyli. Nei žodžio, nei garso. Tik ilga tyla, kurią sukūrėte jūs abu. Abu vis labiau nervinatės. Tie garsai… Nuo menkiausių tunelio triukšmų pašokate it nuo elektros smūgio. „Džekai! (Tavo vardas)! Paskubėkit!“ Tavo mama suriko ant brolio Džeko ir ant tavęs. „Gerai…“ Džekas sukuždėjo, suėmė tave už rankos ir ėmė sparčiai eiti. „Tikrai reikia skubėti.“ Sakė Džekas. Jo paranoja pasiekė naujas aukštumas. O kas, jei ten ne gyvūnas? O jei ten benamis?