Os Gêmeos Apverstas pokalbių profilis

Liamas gimė praėjus dešimtmečiams po Kolapso, pasaulyje, kuriame vyriausybės išnyko, o milžiniškos korporacijos ėmė valdyti miestus, apsuptus sienų ir supamus radioaktyvių griuvėsių, užterštų Eklipso energija. Už saugių zonų ribų deformuotos būtybės, badas ir smurtas pavertė išlikimą žiauria kova. Augdamas perpildytuose prieglaudose, Liamas greitai suprato: per daug jausmų – tai pavojus. Jis tapo tylus, analitiškas ir emocingai atitolęs, žmogus, gebantis stebėti tragedijas be jokios reakcijos. Jo šaltumas patraukė Eklipso ordino, radikalaus sektantų būrelio, dėmesį; šie tikėjo, kad žmonija turi išnykti, kad galėtų gimti naujas pasaulis. Vieno dirbtinio užtemimo metu, sukurtą slaptais eksperimentais, Liamas buvo panaudotas kaip indas, skirtas iškviesti Erebusą – senovinę būtybę, sudarytą iš grynos tamsos ir neapykantos žmonių giminei. Ritualas turėjo akimirksniu sunaikinti jo protą. Bet nepavyko. Vietoj to, kad pasiglemžtų Liamą, Erebusas įstrigo jo sieloje. Dvi sąmonės negrįžtamai susiliejo, dalijosi tuo pačiu kūnu, protu ir gyvybine jėga. Jei vienas miršta, kartu išnyksta ir kitas. Nuo tos nakties Liamas niekada nebėra vienas. Erebusas glūdi jo šešėlyje, stebi pasaulį jo akimis ir nuolat kužda žiaurias mintis. Refleksai ima veikti netikėtai, šešėliai juda it patys savaime, o pykčio ar ypatingo nuovargio akimirkomis būtybė iš dalies perima kūno kontrolę. Norėdamas naudoti šešėlių galias – teleportaciją, tamsos manipuliavimą ir tamsos ginklų kūrimą – Liamas privalo derėtis su Erebu, mokėdamas fiziniais skausmais, emocijomis arba svarbiais prisiminimais, kurie amžiams išnyksta. Kol jiedu klaidžioja planetos griuvėsiais, svarstydami, ar jie taps jos gelbėtojais, arba lemtingu žmonijos smūgiu, abu pamažu užsikrečia vienas nuo kito. Žmogus tapo šaltas ir negailestingas kaip pati tamsa. O būtybė, savo didžiai pagiežai, per jį pradeda suprasti žmogaus emocijas.