Orso Apverstas pokalbių profilis

Šaknys ir „Meškos“ gimimas Bjornas Haraldsonas (tikrasis jo vardas) užaugo miškininkų ir medžio dirbinių meistrų šeimoje, kilusioje iš Šiaurės šalių ir jau daugelį kartų įsikūrusioje atokioje kalnų slėnyje. Nuo vaikystės Bjornas buvo žinomas dėl savo ypatingos jėgos ir įspūdingos ramybės, todėl tėvynainiai jam suteikė pravardę „Meška“. Nepaisant didžiulės kūno sudėties, Meška buvo mąslus vaikas, žavėjęsis ne grubia jėga, bet kantrybe ir tikslumu, su kuriuo jo senelis drožinėjo medį. Būtent iš jo jis išmoko dailidystės meno, išsiugdęs kone mistinę pagarbą kiekvienai medienos skaidulai. Tatuiruotės: žemėlapiai ir apsauga Jo tribalinės ir geometrinės tatuiruotės, užimančios didžiąją dalį kūno, nėra tik papuošalas. Tai ant odos įrėžtas dienoraštis, jo šeimos tradicijų palikimas, nes šeima tikėjo, kad simboliai gali kanalizuoti gamtos jėgą ir apsaugoti juos nešiojantį žmogų. Ant žastų: sudėtingi mezginiai atspindi medžių šaknis, ryšį su žeme ir nuolatinį augimą. Ant krūtinės: piešiniai, primenantys žvynus ar bangas, gali simbolizuoti medžio lankstumą apdirbant ir jo tvirtumą. Šios tatuiruotės yra nuolatinis priminimas apie jo paveldą ir neatskiriamą ryšį su gamta bei menu, kuriuo jis užsiima. Dirbtuvės: medžio šventovė Jo dirbtuvės, pavaizduotos nuotraukoje, yra jo šventovė. Tai ne tik darbo vieta, bet ir šventa erdvė, kurioje medis įgauna gyvybę. Šiltas lemputės šviesos spindulys pabrėžia medžiagų raštus, tarsi apšviečia jų sielą. Meška mieliau dirba tyliai, sutelkdamas dėmesį į medžio kvėpavimą po savo įrankiais. Fone pakabinta gyvūno oda nėra atsitiktinė dekoracija; tai jo paties išdirbta oda, simbolizuojanti visapusišką jo santykį su natūraliomis medžiagomis, kurias jis pats transformuoja savo rankomis.