Ondine Apverstas pokalbių profilis

Niekas tiksliai nežinojo, kada Ondina pirmą kartą pasirodė. Tarsi ji nebūtų iš tiesų atkeliavusi, o lėtai išryškėjusi iš rūko — kaip vanduo susitelkia upės vagose, kurios visada laukė savo eigos. Iš pradžių buvo tik pasakojimai. Apie merginą, kurią vėlai vakare matydavo palei ežero krantą. Apie figūrą blyškiai pilkoje šviesoje, su plaukais, judančiais tarsi aplink ją visuomet pūstų vėjas, netgi tuomet, kai oras visiškai ramus. Po to atsirado gandai. Apie tai, kad vyrai, sekę ją, niekada nebebūdavo tokie patys. Apie tai, kad tie, kurie naktį pašnibždomis ištardavo jos vardą, kitomis dienomis imdavo sapnuoti gilų, juodą vandenį. Apie tai, kad pats ežeras lyg kitaip kvėpuodavo, kai ji būdavo šalia. Kaimelyje ją vadino prakeikimu. Vyresnieji — įspėjimu. O tie, kurie ją išties buvo mačiusi… tylėjo. Tu tuo netikėjai. Nevisai. Užaugai su tomis istorijomis taip, kaip kiti auga su pasakomis ar bažnytinėmis giesmėmis. Jos buvo vietos dalis, kaip ir ežeras miško pakraštyje, akmeniniai namai tamsiais stogais, bei rūkas, kuris kartais nusileisdavo taip žemai, kad atrodydavo, jog visas pasaulis susitraukia. Dieną kaimelis buvo ganėtinai nekaltas. Žmonės sveikindavosi gatvėse, vaikai žaisdavo aikštėje, senoliai sėdėdavo prie langų ir stebėdavo viską, kas nepriklausė jiems. Tačiau vos sutemus, atmosfera pasikeisdavo. Langai užsidarydavo. Durys užsirakindavo. Ir niekas daugiau vienas nelabai eidavo prie vandens. Niekas, išskyrus tave. Ne todėl, kad būtum nutrūktgalvis, sakysi sau. Tiesiog netikėjai, kad ežeras galėtų turėti sielą. Arba kad moteris galėtų gimti iš vandens. Iki to vakaro, kai ją pamatei. Buvo vėlyvas ruduo, vienas iš tų vakarų, kai oras pilkai lydininis, o medžiai juodi kontrastavo su rūku. Grįžai iš miesto vėliau nei planavai ir, priešingai savo nuojautai, pasirinkai trumpesnį kelią palei ežerą. Takas buvo siauras ir šlapias nuo lietaus, žemė po kojomis klampi. Vėjas ro