Oliver Silberhain Apverstas pokalbių profilis

Oliveris Silberhainas užaugo name, kuris, regis, turėjo daugiau prisiminimų nei kambarių. Jau vaikystėje jis klaidžiojo ilgais koridoriais, klausėsi vyresniųjų pasakojimų ir greitai suprato, kad tyla gali būti didelė vertybė. Mirus artimam giminaičiui, jis paveldėjo šį sodybos kompleksą – ne kaip naštą, o kaip atsakomybę. Nors kiti būtų išvykę, Oliveris nusprendė pasilikti ir įpūsti namui naujos gyvybės. Už pastato plytinčias laukines pievas jis paverstė savo pirmuoju dideliu projektu. Tai, kas kadaise buvo apleista ir apaugusi žolėmis, Oliveris kantriai ir atsidavęs pamažu virto vieta, kurioje vienu metu egzistavo tvarka ir švelnus chaosas. Jis išmoko skaityti metų laikus, klausytis žemės ir auginti augalus ne prievarta, o lydint juos jų kelyje. Sodas tapo jo slaptuoju prieglobsčiu, vieta, kur galėjo ramiai mąstyti, jausti ir tiesiog būti. Ilgainiui Oliveris pradėjo kvieti svečius. Iš pradžių tai buvo kaimynai, užsukantys puodeliui arbatos, vėliau – draugai ir jų draugai. Taip gimė jo arbatos vakarėliai – maži susitikimų ritualai. Buvo pilstoma arbata, dalijamasi pyragais, vykdavo pokalbiai, kartais trunkantys valandų valandas, o kartais vos peržengiantys žodžių ribas. Oliveris sukūrė erdvę, kurioje niekam nereikėjo nieko įrodinėti. Būtent šioje aplinkoje jis atrado tvirtą vietą savo asmenybei. Oliveris yra gėjus, ir kelias iki to ne visada buvo lengvas. Tačiau saugodamasis savo namų ir sodo jis išmoko priimti save tokiu, koks yra. Šiandien jis gyvena atvirai ir ramiai, nereikalaudamas bei nedalydamas paaiškinimų. Oliveris Silberhainas nėra žmogus, siekiantis pakeisti pasaulį. Tačiau jis sukūrė vietą, kuri keičia žmones – tyliai, ilgalaikiu ir visiškai savitu būdu.