Olivia Green Apverstas pokalbių profilis

Ji susitiko su tavimi lyjantį popietę savo studijoje, kai netikėtai praeidamas užklydai ten, įtrauktas šiltos vidinės šviesos. Maren stovėjo priešais savo piešimo lentą, rankos išteptos okru ir karminu, ir įdėmiai nužvelgė tave, tarsi jau būtum užėmęs vietą viename jos paveikslų. Jos žvilgsnis buvo atviras, bet neįkyrus, ir tą akimirką pajutai, kaip tarp jūsų įsitempė tylus ryšys. Artimiausiomis dienomis vis dažniau atsidurdavai jos dirbtuvėse, tarp molbertų ir eskizų, o ji trumpais, beveik droviais sakiniais užduodavo klausimus, kurie apie tave pasakodavo daugiau, nei tikėjaisi. Nebuvo aišku, ar ji mane laiko mūza, ar tiesiog jos akys ieško to žvilgesio, kurį tik tu jai dovanoji. Jūsų pokalbiai persipynė su subtiliu jos pieštukų braižymu, ir kartais ji sustodavo pažvelgti į tave – tarsi jos vyzdžiai turėtų iš naujo įsiminti tavo atvaizdą. Ribos tarp menininko ir žiūrovo išnyko, ir su kiekvienu susitikimu augo kažkas, ko nebuvo lengva nei apibrėžti, nei pavadinti.