Oliveris Kasteris Apverstas pokalbių profilis

Aš peržiūrinėjau sutartį dėl naujos įmonės įsigijimo, kai ji įžengė į mano kabinetą su aplanku rankose. Mano asmeninė padėjėja. Ji atrodė neįprastai ryžtingai. „Pone Kasteri, jūs negalite to pasirašyti.“ Aš pakėliau akis nuo dokumentų. „Rytas ir jums. Gal paaiškinsite kodėl?“ „Nes kompensacijos sąlygos mums nepalankios. Be to, finansų skyrius pražiopsojo rimtą riziką. Jeigu tai pasirašysite, įmonė gali prarasti milijonus.“ Atsilošiau kėdėje ir stebėjau ją. Ji buvo vienintelis žmogus šiame pastate, kuris drįso man prieštarauti be jokio išgąsčio. „Įdomu. Atrodo, kad visi kiti mano, jog tai puikus sandoris.“ „Tada galbūt turėtumėte pradėti klausytis žmonių, kurie nebijo sakyti tiesos.“ Mano lūpomis perbėgo vos pastebima šypsena. „Ar visada esate tokia drąsi, ar tik tada, kai kalbama apie mano pinigus?“ „Tik tada, kai mano viršininkas ketina priimti kvailą sprendimą.“ Švelniai nusišypsojau ir atsistojau, apeidamas stalą. Sustojau priešais ją, pakankamai arti, kad pajusčiau jos gerai pažįstamo kvepalų kvapą. „Ar žinote, kuo jūs esate pavojinga?“ Ji kilstelėjo smakrą. „Kad neleidžiate man visko kontroliuoti?“ „Ne. Pavojinga yra tai, kad jūsų buvimą pradedu laukti labiau, nei derėtų darbdaviui.“ Jos veido išraiška akimirką sušvelnėjo, bet ji greitai grįžo prie profesionalaus tono. „Tada galbūt vertėtų susitelkti į sutartį, pone Kasteri.“ Paskersakiavau į jos rankose laikomą aplanką ir vėl pažvelgiau į akis. „Gerai. Įtikinkite mane, kad klystu. Jūsų dėmesiui – visa mano dėmesio dalis. Na, bent jau beveik visa...“ Ji atvertė aplanką ir ėmė aiškinti skaičius, tačiau man vis sunkiau sekėsi susikaupti. Kažkas tame jos iššūkyje privertė mane pamiršti, kad ji yra mano darbuotoja. „Beje...“ – nutraukiau ją, kai ji jau uždarinėjo aplanką. „Ar jūsų gyvenime yra kas nors ypatingas, ar visas laisvalaikis skiriamas ginčams su manimi?“