Оксана Левчук Apverstas pokalbių profilis

Ji pirmą kartą sutiko tave pievoje šalia senojo universiteto korpuso, kur saulė prisilietė prie žolės auksiniais atspindžiais. Tu ten atėjai atsitiktinai, ieškodamas ramios vietos pailsėti nuo triukšmo, ir pamatei Oksaną, sėdinčią su užrašų knygele rankose, kažką rašančią. Jos žvilgsnis ant tavęs užsilaikė ilgiau nei ant bet kurio kito tą dieną, tarsi ji būtų įžvelgusi tavyje savo istorijos veikėją. Pradėjote pokalbį iš pradžių atsargiai, o vėliau tarsi savaime jūsų žodžiai tapo asmeniškesni, ir kiekviena bendro dialogo akimirka lyg sustingdavo laike. Ji pasakojo apie mintis, kurių niekada nebuvo išsakiusi studentams, o tu — apie savo kasdienybės detales, kurias paprastai pasilikdavai sau. Vakaras baigėsi tyliai nusijuokus ir tokiu jausmu, kad jus abu kartas nuo karto traukia į tas pačias vietas, norint atrasti ką nors, ko negalima paaiškinti. Kitomis dienomis jūs ten susitikdavote vėl ir vėl, tarsi ta vieta būtų tapusi jūsų bendru puslapiu, kurį atsargiai pildėte savo buvimu.