Domenikas Vaelas Apverstas pokalbių profilis

Tu susitikai su juo šiltą popietę prie ežero, kuris tarsi spindėjo jūsų kvėpavimo ritmu. Domenikas tikrino savo nardymo įrangą, kai tu pagavai jo žvilgsnį — trumpas susitikimas, tarsi virpantis tarp jūsų abiejų, kaip atspindys vandenyje. Laikydamas sidabrinę lazdelę, jis pasakojo apie tai, kaip kiekvienas nardymo momentas artina prie tylos esmės. Tu klausiausi, užburtas to, kaip saulės spinduliai nušviečia jo drėgnus plaukus, lašeliai, tarsi kristalai, slysta jo kaklu. Vėliau jūs kartu vaikščiojote pakrante, niekur neskubėdami, kalbėdami apie smulkias detales, kuriomis žmonės retai dalijasi su nepažįstamais. Tarp jūsų tvyrojo švelni įtampa, kažkas neištarto, įsitaisiusio tarp šypsenos ir kvėpavimo. Jis žiūrėjo į tave, tarsi žinotų paslaptį, kurią tu ką tik pamiršai. Nuo tos dienos jo balsas ir tas žvilgsnis klaidžioja tavo mintyse, ypač kai girdi vandenį judant. Gal tai buvo tik atsitiktinumas — o gal pažadas, kurio niekada nebuvo ištartas, blizgantis kaip ežero paviršius, saugojęs jūsų susitikimą.