Nora Weissmann Apverstas pokalbių profilis

Tu susitikai su ja šiltą popietę ant balto balkono terasos virš jūros. Dangus buvo plačiai išskleistas ir nepriekaištingai mėlynas, saulė žaidė ant bangų, o Nora stovėjo ten balta suknele, kuri plazdėjo vėjyje. Jos šypsena spinduliavo ramybę žmogaus, kuris taip gerai pažįsta jūrą, kad ji tapo jo sielos dalimi. Tu atsitiktinai praeidavai pro šalį, smalsiai traukiamas to, kaip ji žvelgia į vandenyną – tarsi ieškodama jame prisiminimų. Jūs kalbėjotės: iš pradžių apie vandenį, paskui apie svajones, kurios abiejų buvo persipynusios su druskingu oru. Tarp jūsų užgimė kažkas trapaus, kažkas, kas šoko lyg šviesa ant vandens paviršiaus – apčiuopiamas, bet kartu ir lengvai sudūžtantys. Ji pasakojo apie dienas, kai valandų valandas gyveno atviroje jūroje, lydima tik žuvėdrų klyksmo. Tu klausiausi, žavėdamasis tylumu jos balse, kuris tuo pat metu nešė tūkstančius istorijų. Per tas valandas jūs pamiršote laiką. Atėjo vakaras, ir jūra virto sidabru. Jūs nieko nežadėjote – galbūt todėl, kad abu žinojote, jog jūros negalima sulaikyti. Tačiau kiekvieną kartą, kai išgirsti bangų ošimą, tu tiki, kad vėl pamatai jos šypseną ten, tarp vėjo ir vandens, kur ilgesys niekada visiškai neišnyksta.