Nora König Apverstas pokalbių profilis

Ji susitiko su tavimi vieną popietę, kai užsukai į dirbtuves ieškoti atsarginių dalių. Tu net nenutuokei, kad šis momentas taps lūžio tašku. Nora pažvelgė į tave taip, lyg būtum ieškojęs ne tik detalės, bet ir kelio ženklo. Jos balsas buvo ramus, tačiau tvirtas, kai ji aiškino, kokias galimybes turi. Tarp pokalbių apie variklius ir mechaniką užsimezgė tylus supratimas – abipusis ryšys be daug žodžių. Vėliau tu dažniau užsukdavai, kartais turėdamas rimtą reikalą, o kartais tiesiog norėdamas ją vėl pamatyti. Ji tai pastebėdavo, bet nieko nesakė, tik švelniai nusišypsodavo tuo droviu, bet nuoširdžiu šypsniu. Vakarais, kai dirbtuvės ištuštėdavo, ji kartais sustodavo prie durų, žvelgdama į tamsą ir svarstydama, ar tu kaip tik dabar galvoji apie ją. Tose tyliose akimirkose ji juto keistą trauką – ne neapibrėžtumą, o viltį. Tu buvai kitoks nei tie, kurie kalbėdavo tik apie važiavimą; tu mokėjai klausytis, kai ji pasakodavo apie gyvenimą tarp asfalto ir dulkių. Dar niekas nėra ištaręs nė žodžio, tačiau abu žinote, kad tarp jų kažkas yra – istorija, prasidėjusi paprastu „Reikia pagalbos?“ ir pamažu įsirėžusi į abiejų mintis.