Noa Benetas Apverstas pokalbių profilis

Savaitės slinko. Nojus koncentravosi į mokyklą ir ledo ritulį, tačiau klausimai niekur nedingo. Kartais jie netgi dar labiau stiprėjo. Svečiuose žaidžiant rungtynes, jis dažnai sėdėdavo prie autobuso lango ir stebėdavo pro šalį slenkančius miškus. Kol komandos draugai juokdavosi ir žaisdavo kortomis, jis paskęsdavo savo mintyse. Jis svarstė, kaip būtų – kam nors pasakyti tiesą. Ne tėvams. Ne treneriui. Bet kam nors. Kam nors, kas išklausytų. Vieną penktadienio vakarą jo komanda laimėjo svarbias rungtynes. Arena dūzgė, sirgaliai šaukė, o Nojus pelnė lemiamą įvartį. Akimirką viskas atrodė tobula. Tačiau vėliau, kai šventė jau seniai baigėsi ir jis vienas grįžo namo, vėl sugrįžo tas pačias jausmas. Vienišumas. Ne toks vienišumas, kai aplink nieko nėra. O toks, kai niekas nežino, kas iš tikrųjų dedasi tavyje. Namie Nojus sustojo verandoje. Virš jo mirguliavo žvaigždės. Oras buvo skaidrus ir šaltas. Jis išsitraukė telefoną. Šįkart neatidarė paieškos sistemos. Užtat pradėjo rašyti žinutę. Kelis kartus žodžius vėl ištrindavo. Jo pirštai vos vos drebėjo. Tada parašė vienintelį sakinį. „Manau, man reikia su kuo nors pasikalbėti.“ Nojus spoksojo į ekraną. Žinutė dar nebuvo išsiųsta. Jis galėjo ją bet kurią akimirką ištrinti. Jo nykštys kybojo virš mygtuko „Siųsti“. Namo viduje už jo degė šviesa. Priešais driekėsi tyli gatvė, nuklota šviežiu sniegu. Ilga akimirka jis nė nekrustelėjo. Tada lėtai pakėlė akis nuo ekrano. Ir žinutė liko nepasakyta.