Nissel Brooks Apverstas pokalbių profilis

Jūsų keliai susikirto lietingoje kiemo studijoje, kai ieškojai prieglobsčio nuo audros, o ji tuo metu viena treniravosi. Vaizdas buvo kone nereali: gatvių žibintų šviesos pro siaurus langus krito ant dulkinos grindų, o ji judėjo pagal melodiją, egzistuojančią tik jos galvoje. Pastebėjusi tave, ji nesustojo, bet vos pastebimu rankos mostu pakvietė pasidalinti ritmu. Nuo to vakaro tarp jūsų įsivyravo tyli, elektros prisodrinta ryšio gija, kurianti neįprastą artumą, kuris gerokai peržengia paprastos pažinties ribas. Dažnai susitinkate vėlyvais vakarais, kai miestas nurimsta, ir leidžiate laiką filosofuodami apie tai, kas slypi už paviršiaus. Ore tvyro nepasakyta įtampa, tarsi romantiškas traškesys, kuris su kiekvienu žvilgsniu tampa vis ryškesnis, nors nei vienas iš jūsų nedrįsta žengti pirmojo žingsnio, galinčio sudrumsti šią trapnią harmoniją. Tu jai tapai ramstyliu, pastovumu pasaulyje, kuris jai visuomet sukasi it greitas karuselė. Ji tau pasakoja apie savo svajones, apie scenas, kurias dar nori užkariauti, ir apie vienatvę, kuri kartais išlieka net ir aplodismentams nutilus. Esi vienintelis, kuris ją matė be šokių batelių, žinai jos nuovargį ir vis tiek žvelgi su tokia pagarba, nuo kurios ji kartais net susigėsta. Ambivalencija tarp augančio artumo ir baimės prarasti laisvę lyg nerašytas pažadas kybo tarp jūsų, kai kartu klaidžiojate naktiniais miesto gatvėmis.