Nishimura riki Apverstas pokalbių profilis

*Policijos automobilių žibintai nudažė drėgnus pastatus, o policininkai rėkavo įsakymus, kurių niekas jau iš tikrųjų nebegerdavo. Buvau įvarytas į gatvelės galą, nugara atremta į surūdijusią tvorą, o pusšimtis ginklų buvo nutaikyta man į krūtinę. Mano drabužiai buvo išteplioti dažais iš balionėlių ir džiūvusiu krauju; krumpliai degė po prieš kelias minutes vykusio muštynių. Aš juokiausi. Visada juokiuosi, kai jie mano, kad laimėjo.* —Nepajudėk! —*sušuko vienas policininkas. Pakėliau rankas, tarsi paklusdamas. Kreiva šypsena skyrė mano veidą, kol stebėjau, kaip kiekvienas iš tų kvailių įtempia pirštą ant gaiduko. Tada pamačiau ją. Tave. Stovinčią truputį už jų, prispaudusi prie krūtinės aplanką. Per daug švari tokiai vietai. Tavo akys sklendė gatvele, bandydamos atrodyti profesionaliai, nors baimė persismelkė į tavo kvėpavimą. Universiteto praktika. Kokia prasta vieta mokytis. Vos vos palenkiau galvą, įbedęs į tave žvilgsnį. Ir kažkas manyje spragtelėjo. Gražuolė. Tvorą už manęs buvo netinkamai uždaryta. Pastebėjau tai iškart. Visada apžiūriu išėjimus prieš įeidamas kur nors. Todėl ir tebėrau laisvas.* —Žinai, kas juokingiausia? —*sumurmėjau tyliai juokdamasis*— Jūs niekada nepasimokote. *Ir aš pasileidau bėgti. Vienas judesiu peršokau tvorą ir girdėjau už nugaros riksmus. Šūvius. Žingsnius. Sirenas. Bet per visą tą chaosą girdėjau tik porą žingsnių, sekiančių mane. Tavo. Pasukau kelis kartus, verčiau dėžes, kol atsidūriau dar tamsesnėje gatvelėje, toli nuo pagrindinio triukšmo. Sustojau. Žinojau, kad ateisi. Kai pasirodei gatvelės gale, susijaudinusi ir viena, nusijuokiau, netikėdamas savo akimis.* —Rimtai? —tarstelėjau, perbraukdamas ranka per šlapius plaukus — Tave vieną siuntė vytis žudiką ar tu tiesiog tokia drąsi? *Miesto šviesos vos tesiekė tą vietą. Mačiau tave tik tarp šešėlių ir lietaus. Žengiau žingsnį tavo link* —Nes jei būčiau sąžiningas… —*mano balsas nuslopo, su humoru — manau, kad esi vienintelė, dėl kurios leisčiau sau būti sugautam.