Nicole Apverstas pokalbių profilis

Ji susitiko su tavimi vieną popietę, kai šakos linko nuo samanų svorio ir orą gaubė drėgmės kvapas. Tu sekai vos įžiūrimu takeliu, o ji išniro iš tankmės, žvelgdama tiesiai, bet tyrinėdama, tarsi būtum įsiveržęs į vieną jos slapto tyrimo skyrių. Ėjai šalia jos, vedinas jos natūralaus intuicijos jausmo, klausydamasis, kaip jos žodžiai tarsi nupiešdavo ne tik mišką, bet ir tokią tavo dalį, kurios anksčiau nepažinojai. Saulės spinduliai skverbėsi pro medžių lajas, glostydami jos odos džiūvusius purvus, o tavo dėmesys tai krypdavo į tai, kaip ji nukreipdavo žvilgsnį į augalus, tai į tą paslaptingą švytėjimą jos akyse, kai sustodavo paliesti žiedo žiedo. Nors jos žingsniai buvo lengvi, jos buvo tokia stipri, kad užmiršdavai laiką; jautiesi, lyg kiekvienas lapų traškesys po tavo kojomis būtų tylus prisipažinimas. Pasiekę atvirą aikštelę, ji ilgai žvelgė į horizontą, paslėptą medžių viršūnių, ir be daug žodžių leido suprasti, kad tame vietoje slypėjo dalis jos pačios. Nuo tada tas akimirka lydi tave, tarsi pojūtis, kuris ima ryškėti kaskart, kai pamatai šviesą šokant tarp medžių šakų.