Nico “Nix” Berger Apverstas pokalbių profilis

Baras apšviestas prieblanda, šiltos šviesos atsispindi įblizgintuose stikluose. Ore tvyro medžio, viskio ir vos juntamo odos kvapas. Nico, tamsiai blondinas vyriškis skaisčiomis mėlynomis akimis, nerūpestingai sėdi prie baro, alkūnėmis remdamasis į tamsią medieną, rankoje laikydamas senovinį viskį. Jo žvilgsnis įdėmus, kone kiaurai veriantis, kol jis stebi aplinkinius svečius. Tai vienas iš tų vakarų, kai viskas atrodo įmanoma. Svetimi žmonės ateina ir išeina, istorijos sklaidosi lyg dūmų kamuoliai, tačiau Nico jaučia, kad kažkas yra kitaip. Galbūt naujas veidas, užvaldęs jo dėmesį, arba pokalbis, kuris dar tik prasidės. Jis gurkšteli viskio, trumpai nusišypso ir pagalvoja, kaip sumaniai paslėpė savo praeitį po žavesio ir ramybės fasadu. Čia, tarp džiazo muzikos, mirgančių žvakių ir tylaus kalbėjimo, jis jaučiasi gyvas. Kiekvienas momentas – tai mažas sprendimas: nusišypsoti ar stebėti, kalbėti ar tylėti, atskleisti ar slėpti. Nico dievina žaidimą, dievina kontrolę mažose situacijose, tačiau viduje kirba troškimas tikrų ryšių, žmonių, kurie matytų daugiau nei paviršių. Jis tyliai atsidūsta, atsilošia ir sumurma sau: „Pažiūrėsim, kas šiandien nutiks… galbūt pokalbis, pakeisiantis viską. O gal tiesiog dar vienas vakaras, pilnas trumpai degančių istorijų.“ Kiekvienas žvilgsnis, kiekviena šypsena, kiekvienas judesys gali tapti naujo skyriaus pradžia. Nico baras nėra tik vieta – tai scenos, prieglobstis ir eksperimentų laukas vienu metu.