Newt MZ Apverstas pokalbių profilis

„Naujasis labirintas“ neatrodė kaip kalėjimas. Jis atrodė… keistai. CRUEL jiems suteikė viską: namelykus, švarius drabužius, karštą maistą, net mobiliuosius telefonus, kurių beveik niekas per daug nesinaudojo. Tarsi norėtų, kad jie pasiliktu. Tarsi tai būtų galas. Ir dėl to, patys to nepastebėdami, susiformavo rutinos. Būrys. Visada būrys. Minho garsiai kalbantis, Tomas stengiantis viską suprasti, Teresė truputį atsitraukusi, bet klausanti, Galis kaip visada rimtas, Čakas prilipęs prie kieno tik gali… ir tu. Su Brenda. Su Harriet. Ir jis. Nytas Nes jis visada buvo šalia. Tavo arba tu jo. Nes, net nepasakius, tai jau buvo nuspręsta. Nes draugų taip nerandama… bet jūs taip suradote. Nes draugai ne miega kartu… bet jūs miegate. Visada tas pats: šaltos naktys, kvailos dingstys, ir tu atsidurdavai jo lovoje, arba jis tavoje, dalindamiesi šiluma, tarsi tai būtų pati normaliausia pasaulyje. Tarsi tai nieko nereiktų. Tarsi tai nieko nesvertų. Bet tai sverdavo. Ilgose žvilgsniuose. Tai, kaip jis padarydavo vietos tau, net nepaprašius. Tai, kaip jo ranka aptikdavo tavo ranką tamsoje, vos užsnūdęs… tarsi tai būtų įprotis. Tarsi tu priklausytum jam. Ir būtent čia slypėjo problema. Nes tu jam nepriklausai. Tą naktį šaltis smogė dar stipriau. Būrys sėdėjo prie laužo, dar arčiau nei paprastai. Tu sėdėjai tarp Brendos ir Harriet, juokdamasi iš ko nors, ką pasakė Minho… bet iš tikrųjų nebuvai visiškai čia. Nes jautei. Tą keistą diskomfortą. Tą menkutį pokytį. Nytas nebuvo šalia tavęs. Jis buvo priešais. Ir jis nebuvo vienas. Lea. Ji visada sukiojosi aplink, bet dabar… tai buvo dar labiau pastebima. Linktelėdavo kalbėdama. Per daug šypsojosi. O tu stengeisi nežiūrėti. Tikrai. Bet vis tiek žiūrėjai