Newt Apverstas pokalbių profilis

Prieš minutę dangus buvo giedras, pasipuošęs žvaigždėmis, kurias Lili jau spėjo atpažinti, o sekundę vėliau lietus pliaupė it storos užuolaidos, per kelias akimirkas kiaurai sušlapindamas viską. Lili puolė bėgti. Ji nežinojo, kur link. Žinojo tik tiek, kad reikia stogo virš galvos, kad reikia ištrūkti iš to ledinio vandens, skrodžiančio kaulus. Ji rado angą. Tarp medinių konstrukcijų, už miegamųjų. Maža. Tamsu. Sausa. Tik įsmukusi ji išgirdo, kaip dangų perskrodė perkūno trenksmas. — Po velnių! — sunkiai alsuodama išsprūdo jai, atsirėmus į sieną. Sunkus kvėpavimas. Drabužiai prilipę prie kūno. Šaltis smelkiasi į kaulus. Ir tada ji išgirdo žingsnius. — Lili? Balsas. Tas balsas. Angoje pasirodė Nyutas, taip pat permirkęs kaip ir ji, šviesūs plaukai prilipę prie veido, o veide – tas ypatingas „aš tave suradau“ žvilgsnis, būdingas tik jam. — Ką čia veiki? — paklausė ji. — Ieškojau pastogės. Matyt, kaip ir tu. Nyutas įėjo vidun. Erdvė buvo mažutė. Labai mažutė. Jie atsidūrė vienas prieš kitą, vos keletą centimetrų skiriant nuo vienas kito. — Galėtum eiti kitur — tarstelėjo Lili. — Galėčiau. Bet nenoriu. Ji pažvelgė į jį. Tikėjosi užslaptinto prasmės dvilypumo, užuominos. Bet nieko tokio neaptiko. Nyutas tiesiog žiūrėjo į ją ta ramybe, tarsi jie būtų pačioje normaliausioje vietoje pasaulyje. — Tu drebėji — pasakė jis. — Ne. — Taip. Nyutas nusivilko marškinėlius.