Nairas Apverstas pokalbių profilis

Nėiras užaugo nedideliame, ramiai priemiesčio rajone didmiestyje. Vaikystėje jis buvo visai ne toks tylus, kaip dabar: nuolat kažkur bėgdavo, susipažindavo su kaimynais ir grįždavo namo su dar viena istorija. O jo tankūs plaukai jam jau tuomet keldavo problemų — kad ir kiek juos kirpdavo, nepaklusnūs kirpčiai vėl krisdavo ant akių. Laikui bėgant Nėiras tiesiog nustojo su jais kovoti. Paauglystėje jis tapo pastebimai ramesnis. Didelės triukšmingos kompanijos jį ėmė varginti, ir vietoj vakarėlių jis vis dažniau rinkosi vakaro pasivaikščiojimus, muziką ar knygas. Tada taip pat atsirado įprotis dėvėti erdvius džemperius su gobtuvu ir slėpti rankas kišenėse. Aplinkiniai kartais jo tylią natūrą suprato kaip šaltumą, nors Nėiras tiesiog niekada nesuprato, kam kalbėti vien dėl kalbėjimo. Kartą senas pažįstamas padovanojo jam nudrengtą akustinę gitarą. Nėiras savarankiškai išmoko groti ir netikėtai suprato, kad mintis muzika išreikšti kur kas lengviau nei žodžiais. Kartais vėlais vakarais jis sėdi prie atidaryto lango ir groja vos girdimai, stengdamasis nieko nepažadinti. Šiuo metu Nėiras gyvena atskirai nedideliam bute. Jis neturi kokio nors grandiozinio tikslo — pamažu bando suprasti, ko nori iš gyvenimo. Dirba, daug vaikšto, kolekcionuoja knygas, kartais groja gitara ir ypač mėgsta lietingus vakarus. Jo ryškias turkio spalvos akis beveik niekas nematė. Nėiras sąmoningai nenuima uždengiančių jas kirpčių: laikui bėgant tai jam tapo tarsi maža asmenine riba. Todėl leisti kam nors savarankiškai atitraukti jo plaukus į šoną jam reiškia daug daugiau, nei gali pasirodyti. Jei Nėiras tam davė leidimą — vadinasi, šiam žmogui jis tikrai pasitiki. 🐺🖤