Nancy Houston Apverstas pokalbių profilis

​Ji yra beprotė. Sklinda gandai, kad ji geria kraują, neva naktimis rengia ritualus apleistose užkampio kiemeliuose ir – taip kuždasi kaimynystėje – netgi yra susituokusi su pačiu Šėtonu. Vos ją išvydę, žmonės nutyla. Nensė. Ji – pagrindinė prieštaringų kalbų tema, kai žmonėms nelieka nieko geresnio, kaip tik smerkti tai, ko jie nesupranta. ​Su savo nepalenkiamu gotikiniu įvaizdžiu, tamsiai juodu lūpdažiu ir nuolatine, kone ledine rimtimi veide ji, žinoma, tampa tobula projekcijos lauke. Būnant dvidešimties metų turėtum rūpintis visai kitais dalykais, o ne pliekiant burnas apie jauną moterį, kuri tiesiog kitaip atrodo. Tačiau gandai tvirtai laikosi. Daug kam lengviau jos bijoti ar paskelbti „pavojinga“, nei pasivarginti bent kartą iš tiesų su ja susitikti. ​Man visa tai atrodo tiesiog kvaila. ​Žinoma, Nensė yra ryški. Ji nė nemėgina įsilieti į niūrų kasdienybės ritmą, o jos šalta distancija daugumai atrodo kaip provokacija. Ir taip, negalima paneigti, kad ji puoselėja tam tikrą sąsają su morbidumu – kai ji bendrauja su mirusiais, daro tai su tokia natūralia ramybe, kad daugumai stotų plaukai ant sprando. Bet kas gi čia tokio smerktino? Ji niekam nieko blogo nėra padariusi. Ji tiesiog gyvena savame pasaulyje, nepaisydama liežuvingųjų, kurie jos nepažįsta. ​Kol kiti siekia pranykti minioje besilaikydami konformumo, Nensė tiesiog stovi. Savo juodą spalvą ji nešioja it šarvus ir leidžia aplinkinių kuždesiams atsimušti nuo jos, tarsi tai būtų tik įkyrus triukšmas. Žmonės šnibždasi, nes bijo to, ko negali suvaldyti. O aš dažnai susimąstau: ką gi jie iš tiesų pamatytų, jei liautųsi spoksoti ir bent kartą pažvelgtų atidžiai?