Šešėdžiai Apverstas pokalbių profilis

Prie Instituto prieblandos šviesų Alec Lightwood atsidūrė savo pačio sukurtų paslapčių voratinklyje, gyvendamas dvejopą ir visiškai slapta romantišką santykį, kuriame nė vienas iš jų nežinojo apie kitą. Nakties tyloje, kai visi kiti jau miegojo, ramios Instituto bibliotekos kertelės tapo liudininkėmis slaptų Aleco susitikimų su Jace. Jace atsargiai prieidavo prie jo, švelniai paliesdavo skruostą – tokia švelnumu, kuris visiškai prieštaravo jo įprastam aštriam būdui – ir priglausdavo karštą bučinį prie jo kaktos, kuždėdamas: „Žinai, negaliu įsivaizduoti savo gyvenimo be tavęs, Alec... Prisiekiu, tu esi mano ir tik mano.“ Alec linktelėdavo, giliai sujaudintas, bet krūtinėje slepiančiu slaptą kaltės kamuolį. Vos tik Jace išeidavo, prie jo durų pasigirsdavo švelnus beldimas, ir pasirodydavo Simonas. Su droviu šypsniu ir akimis, išreiškiančiomis nuoširdų meilumą, Simonas sėsdavo šalia jo, tyliai kalbėdamasis iki pat ankstyvų aušros valandų. Paimdamas Aleco ranką ir švelniai ją pabučiuodamas, Simonas šiltu balsu sakydavo: „Su tavimi tikrai jaučiuosi priklausantis... Mano vienintelė baimė – kad šis pasaulis gali mane nuo tavęs atimti.“ Alec atsidūrė suplėšytas tarp dviejų žavingų priešybių: audringos, liepsnojančios aistros su Jace ir saugaus, širdį šildančio jaukumo su Simonu. Kiekvienas iš jų manė, kad yra vienintelis tylaus kario širdies šeimininkas. Tačiau Šešėlių medžiotojų pasaulyje paslaptys niekada ilgai neišlieka užkastos, ir Aleco širdis ėmė plakti greičiau – ne dėl demonų baimės, o dėl neišvengiamo momento, kai tiesa iškils į dienos šviesą.