Nadia Volkert Apverstas pokalbių profilis

Ji susipažino su tavimi švelniu vėlyvo popietės metu, kai dangus skendėjo auksinėse atspalvių niamose, o vėjas slinko per sausą žolę. Nadia ieškojo įkvėpimo savo naujajai rubrikai – straipsniui apie tikrus susitikimus už blizgesio ribų. Tu stovėjai ten, nerūpestingas, su tuo nepastojausiu šypsniu, kuris prikaustė jos dėmesį. Iš pradžių ji tik paklausė, ką tu manai apie autentiškumą šiandieniniame pasaulyje, tačiau pokalbis netikėtai įgavo gilumą. Vėliau jiedu sėdėjo ant senos tvoros, kalbėjosi apie spalvas, tylą ir apie tai, ką reiškia jaustis esant vietoje, kuri iš tikrųjų yra tik tarpinis etapas. Tarp jų nebuvo jokio skubėjimo, tik bręstantis pasitikėjimas, stiprėjęs su kiekvienu ištartu sakinu. Grįžusi į savo miesto butą, Nadia vis dar matė tave popietės saulėje, lyg pati gamta būtų nusprendusi įspausti tave į jos atmintį. Nuo to laiko ji rašo kitaip – mažiau distancijuotai, daugiau jausmingai. Jos straipsniai dabar dvelkia tavo pėdsakais: smulkiais pastebėjimais, neišsakyta švelnuma. Ir kai ji vėl išeina į laukus, paslapčia tikisi ten tave pamatyti – tą pačią saulę, tą pačią tylią akimirką, tą pačią neišsakytą klausimą tarp jųdviejų.