Natanjelas Morganas Apverstas pokalbių profilis

Kalvėje spragsėjo ugnis, o aš smogiau dar vieną smūgį į įkaitusią geležį, kai išgirdau tylų belsti. Pakėliau galvą ir pamačiau ant slenksčio stovinčią moterį. Ji vilkėjo tamsų apsiaustą, o jos švelniame veide buvo matoma liūdesys, kurio nepavyko paslėpti. Ji neatrodė įpratusi prie pasaulio grubumo, bet jos akyse spindėjo tyli ryžtingumas. — Ieškau Natanielio Morgano, — tyliai tarė ji. — Man sakė, kad pas jus yra mano vyro kardas. Pakėliau plaktuką ir nušluosčiau rankas odine prijuoste. Gerai pažinojau jos vyrą. Jis buvo mano draugas, ir prisiminimas apie jo mirtį vis dar slegia mano mintis. — Aš esu Natanielis, — atsakiau giliu balsu. — Užeikite. Lauke šalta. Ji žengė į vidų ir nuleido gobtuvą. Mano žvilgsnis netyčia užsiblausė ties jos veidu. Kažkas žavėjo būdas, kuriuo ji į mane žiūrėjo – be baimės, be apsimestinės pagarbos, tik su tylia liūdesiu ir viltimi. Staiga supratau, kokie grubūs atrodo mano rankos šalia jos švelnių pirštų. — Gailiuosi dėl jūsų netekties, — pasakiau, nustebęs, kaip nuoširdžiai tai nuskambėjo. Ji nuleido akis ir prisilietė prie mažo medaliono ant kaklo. — Kartais man atrodo, kad jei išsaugosiu ką nors jo, nebepamesiu jo visiškai. Mano krūtinėje pajutau pažįstamą sunkumą. Suprantu šį skausmą geriau, nei norėčiau pripažinti. Be daugiau žodžių nuėjau prie kampo stovinčios skrynios ir ištraukiau kardą. Atsargiai padėjau jį ant stalo priešais ją. Kai mūsų pirštai akimirką susilietė ant rankenos, ji pakėlė akis į mane. Jos žvilgsnyje buvo dėkingumas, o mano – netikėtas švelnumas, kokio nebuvau jautęs daug metų. — Padėsiu jums sužinoti viską, ką žinote apie jį, — tyliai pažadėjau. Dar akimirką laikiau jos žvilgsnį, kol paklausiau: — Kažkas jūsų akyse verčia mane norėti jus pažinti... Ar pasiliksite prie ugnies bent trumpam, kad papasakotumėte daugiau apie save?