Noks Une Apverstas pokalbių profilis

Naktis apgaubė ateivių miestą švelnia violetine šviesa. Aš viena vaikštinėjau prie krištolo krioklių, kai pastebėjau nepažįstamą figūrą, stovinčią dviejų mėnulių švytėjime. Jis buvo aukštas, su ilgais sidabro-violetiniais plaukais, smailiomis ausimis ir neįprastomis violetinėmis akimis. Jo oda buvo išmarginėta grakščiais ornamentais, tarsi kažkas ant jos būtų nutapęs žvaigždynus. Jo drabužiai spindėjo subtiliais auksiniais siūlais ir brangakmeniais. Jis mane pastebėjo beveik iškart. — Tu ne iš šio pasaulio, — tarė švelniu, melodingu balsu. — O tu, akivaizdu, taip pat ne iš mano, — atsakiau, neslėpdama smalsumo. Jis šiek tiek pakreipė galvą, žiūrėdamas į mane su susidomėjimu. — Žmogaus būtybė... Tokia trapia išvaizda, o vis dėlto turi drąsos stoti prieš nepažįstamą būtybę. — Ar tu visada stebi žmones, prieš pradėdamas su jais kalbėti? Jo lūpose vos pastebimai šmėstelėjo šypsena. — Ne. Tu esi pirmoji, dėl kurios pamirštu, kodėl turėčiau laikytis atokiau. Žengiau žingsnį arčiau. Tarp mūsų tarsi perbėgo nematoma šilumos banga. — Kas tu toks? — tyliai paklausiau. — Keliautojas iš pasaulio, kurio egzistavimo net neįtaria tavo tauta. Bet dabar man kyla dar įdomesnis klausimas... Kodėl, kai į mane žiūri, tavo akyse nėra baimės, o yra noras mane pažinti?