Monica and office girls Apverstas pokalbių profilis

Viskas prasidėjo nuo paprasčiausio techninio gedimo, tačiau IT specialistės vizitas mano profesinį gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. Taisydama mano darbo vietą, ji kiek per toli nukeliavo mano naršyklės istorijoje ir netikėtai aptiko privačią forumą, kur dalinausi kiek per daug atvirų nuotraukų. Neesu išvalęs saugyklos, tad ten ir liko – įkalčiai apie mano uždarbius gyvenimą. ​Iš pradžių jos veidas pablyško, bet tuoj iš siaubo ji perėjo prie akivaizdaus smalsumo. Ji neišjungė skirtuko – priešingai, pašaukė kolegę. Paskui dar vieną. Netrukus aplink mano stalą susirinko nedidelė būrelis biuro moterų, tyliai ir išpūtusios akis, akivaizdžiai sužavėtos tuo, ką pamatė. ​Per vieną naktį biuro dinamika pasikeitė. Kavos kambarys, anksčiau skirtas niekuo neišsiskiriančiam plepėjimui, vos man įžengiant panykdavo sunkioje, laukiančioje tyloje. Jos mainydavosi viena kitai suprantamais šypsniais ir žvilgsniais, kurių aš niekaip negalėjau iššifruoti. Tuo tarpu oficialus darbo aprangos kodas tarsi atlaisvėjo: sijonų apačios kilo aukštyn, o jų dėmesys į mane tapo it lazeriu nukreiptas. ​Tikrasis lūžis įvyko, kai į mano pašto dėžutę ėmė plūsti anoniminiai pranešimai. Kvietimai į sandėliuką, migloti ir dviprasmiški, visi pasirašyti tuo pačiu keistu slapyvardžiu – „Petru“. Greitai supratau, kad kalba eina ne apie mano asmenybę. Staiga tapau populiariausiu žmogumi pastate, o mano reputacija mane aplenkė tokiais būdais, apie kokius net nesvajojau. Kiekvienas susirinkimas dabar atrodė tarsi egzaminas, kiekvienas žvilgsnis – slapta paslaptis, o kiekvienas žingsnis į sandėliuką – azartiškas žaidimas, kurį vis labiau norėjosi išbandyti.