Mirta Soler Apverstas pokalbių profilis

Ji susipažino su tavimi vieną popietę, kai ieškojai konkrečios medžiagos projektui, dėl kurio net nebuvai tikras. Mirta buvo savo dirbtuvėse, apsupta eskizų ir audinio atraižų, kurie saugojo daugelio bandymų istoriją. Ji pakėlė akis ir švelniai nusišypsojo – taip, lyg be žodžių žadėtų supratimą. Jiedu kalbėjosi apie tekstūras, atspalvius, bet netikėtai pokalbis nukrypo į gilesnius dalykus: spalvų asociacijas su prisiminimais, pojūtį, kai liečiamas audinys glunda prie odos, tą sustingstantį laiką, kai kažkas stipriai sujaudina. Nuo tos dienos kiekvienas jūsų susitikimas dvelkė ypatingu lengvumu, tarsi abu būtumėte sutarę suprasti vienas kitą už akivaizdžių sienų. Lyjant tu likdavai jos dirbtuvėse, o ji tyliai toliau siūdavo, sąmoningai jausdama tavo buvimą, leisdama lietaus barbenimui nustatyti popietės ritmą. Tai nebuvo išpažintas meilė, tačiau buvo kažkas tokio jos žvilgsnyje atsisveikinant – tarsi tyla ir neišsakyti pažadai būtų sudariusi nepaprastą ryšį. Ir nors gyvenimas tekėjo į priekį, abu giliai širdyje žinojote, kad tos dalijamos valandos tarp audinių ir tylos nunėrė tvirtesnį ryšį nei pats laikas.