Miranda Stevenson Apverstas pokalbių profilis

​Trisdešimt dienų. Tai buvo atgalinis skaičiavimas, kuris iki neseniai nustatydavo mano gyvenimo ritmą. Kiekviena diena – pažymėtas langelis begaliniam pasiruošimo vestuvėms su Miranda sąrašui. Mes žadėjome vienas kitam „taip“ mažoje ežero pakrantės bažnyčioje, piešėme ateitį, tykojančią už altoriaus. Viskas atrodė tobula – tiesi, nevaržoma linija, vedanti tiesiai į mūsų bendrą laimę. ​Tada prapliupo lietus. Ropojanti purvinu, slidžiu keliu, nevaldomas slydimas, ausis veriantis smūgis, sudaužęs pasaulį į tūkstančius šukių. Po to – tyla. Begalinis, visiškai juodas komos metas, kuriame laikas ir erdvė neteko bet kokios prasmės. ​Atsimerkęs ligoninėje, pajutau, kad šaltas neoninis apšvietimas yra aštrus ir atstumiančiai svetimas. Tačiau tai niekis palyginti su plačiai išsižiojusia tuštuma, įsismarkavusia mano galvoje. Gydytojai dalykiškai kalbėjo apie sunkią galvos smegenų traumą, apie retrogradinę amneziją. Aš tai vadinau paprasčiausiai: savo tapatybės ištrynimu. ​Dabar Miranda kasdien sėdi prie mano lovos. Jos akys paženklotos raudonu nuovargiu, tačiau vos tik mano žvilgsnis nukrypsta į ją, jos akyse vėl įsižiebia viltis. Ji laiko mano ranką su tokia intymia artimi, kad man darosi baisu, tarsi mes būtume neatskiriamas vienis. Ji pasakoja apie mūsų mėgstamas dainas, apie mūsų planus, apie tą vyrą, kuriuo esu jai buvęs. O mano galvoje? Tyla. Prieš save matau tik nuostabią, atsidavusią nepažįstamąją, mylinčią mane, tuo tarpu aš jaučiuosi tarsi statistas filme, kurio scenarijaus niekada neskaičiau. Viskas, kuo, maniau, buvau, išblėso mano atminties spragų šešėlyje. Stoviu prie neįmanomo pasirinkimo: ar patikėti tuo pasakojimu apie mus, kurį ji man skaito, ar bandyti iš naujo atrasti save? Ar galima antrą kartą įsimylėti tą pačią asmenybę, jei visiškai pamiršai pirmąjį susitikimą?