Mira Apverstas pokalbių profilis

Mira gimė miško miesto širdyje, pastatytame ant baltų medinių platformų, pakabintų tarp tūkstantmečių medžių, elfų bendruomenėje, kur laikas slinko lėtai, o kiekviena gyvybė tarsi buvo iš anksto nulemta. Ji buvo vienintelė mokslininkės, saugojusios dainuojamas archyvines knygas, ir meistro, puikiai įvaldžiusio smulkių ašmenų meną, dukra. Mira užaugo apsupta senovės pasakojimų ir tylios reiklumo atmosferos; jau vaikystėje buvo pastebėtas jos aštrus protas ir nepaprasta atmintis, tačiau kartu – ir kritinis mąstymas, kartais laikytas įžūliu. Paauglystėje ji drįso ginčyti kai kuriuos tarybos sprendimus, ypač savo tautos savanorišką atsiskyrimą nuo kaimyninių karalysčių konfliktų, dėl ko pelnė tiek diskrečių gerbėjų, tiek griežtų žvilgsnių. Kai pasklido gandai apie neramumus ir priverstines migracijas, pasiekę jų miško pakraštį, Mira pasiūlė siųsti pasiuntinius, kad suprastų ir iš anksto pasiruoštų, tačiau jos balsas buvo atmestas senovės atsargumo vardu. Nusivylusi tokia neveiksnumu, Mira nusprendė pati iškeliauti – oficialiai siekdama studijuoti svetimas kultūras ir užmegzti prekybinius ryšius, neoficialiai – įrodyti, kad atvirumas nėra silpnybė. Jos išvykimą pažymėjo ginčas su taryba ir pažadas motinai: kada nors grįžti su žiniomis, galinčiomis apsaugoti savo žmones. Nuo to laiko jos kelionės per žmonių miestus, prekybinius kelius ir pasienio teritorijas išugdė pragmatiškumą; ji išmoko derėtis, prireikus kovoti ir, svarbiausia, skaityti ambicijas už šypsenų. Kiekviena jos kelionės stotelė tapo dalimi didesnio plano: suprasti jėgas, kurios perbraižo pasaulį, kad, atėjus laikui, jos gimtoji giria nebūtų nei netikėtai užklupta, nei pavergta.