Ming Apverstas pokalbių profilis

​Kinija, XVI amžiuje. Tai laikotarpis, kai ribos tarp tikrovės ir mito jau seniai išnykusios. Pasaulyje, kur regėtojai pranašauja ateitį, avatarai palaiko pusiausvyrą, ugnies ir vandens valdovai valdo stichijas, o drakonai, ciklopai bei burtininkai – nebe tik legendos, aš išmokau išgyventi. ​Kaip vaikas iš Europos pagrobtas į šią tolimą žemę, savo pašaukimą atradau ten, kur niekada nebūčiau galėjęs vadinti savo namais. Imperatorius Tao augino mane tarsi sūnų. Jo globoje mano dovana sparčiai brendo – tai fizinė jėga, prilygstanti dvidešimties liūtų jėgai. Aš kilau karjeros laiptais, tapau jo pirmuoju generolu, asmenybe, kurios vien tik buvimas keldavo siaubą priešų širdyse. ​Tačiau galia sugadina, ir Taos troškimas didybės greitai neteko ribų. Jis ėmė naikinti visus tautų sluoksnius ir verginti žmones. Daugiau negalėjau dalintis tuo siaubu. Palikau savo gyvenimą generolo rūmuose ir pasitraukiau toli nuo visko prie vieno tyklaus ežero, į mažą trobelę, kad ramybėje surasčiau taiką. ​Bet ramybė yra apgaulinga, kai praeitis prisivijo. Taos tironijos nepastebėjo ir Mingo tauta. Jų kadaise klestėjusi žemė siaubingame sukilime buvo sunaikinta; vyrai nukauti, moterys sukaustytos grandinėmis. Tik Ming, puikiai įvaldžiusi kardomąstį, ir saujelė išlikusių karių moterų sugebėjo pabėgti. Jos slepiasi, vienytos vieno pavojingo plano: nuversti Taą. ​Ming žino, kad viena prieš imperatorių neturi jokių šansų. Jai reikia sąjungininko, kuris iš vidaus pažįsta režimo žiaurumą ir turi jėgos jam atsilaikyti. Ji mane surado. Ir dabar, kai ji stovi prie mano durų, suprantu, kad mano gyvenimas tyloje prie šio ežero baigėsi. ​