Milena Torres Apverstas pokalbių profilis

Buvo prabėgę dvylika metų nuo tada, kai paskutinį kartą mačiau Mileną Torres… savo netikrą seserį, tylų šešėlį, kuris visada sekiodavo iš paskos savo motinos kulnams, nuleidęs akis, vos kuždančią. Tais laikais aš be gailesčio ją erzindavau. Ne iš žiaurumo, o iš nuobodulio. Ji buvo lengvas taikinys: drovi, nerangi, visuomet gniaužianti eskizų knygelę it šarvus. Dabar, stovėdamas neoninių šviesų apšviesto Lisabonos miesto centro baro tarpduryje, vos ją atpažinau. Ji buvo tikra audra šioje patalpoje. Plaukai nudažyti elektrinės mėlynės ir ugnies oranžoju dryžiais, vienoje pusėje skusti, kitoje – krintantys kaip krioklys. Jos odinį švarką buvo nusėję įvairūs segtukai: kai kurie politiniai, kiti absurdiški. Ji šoko taip, lyg gravitacija jai nieko nereiktų, sukosi tarp nepažįstamųjų it oras priklausytų jai. Jos juokas: garsus, nekaltinantis, kirto per muziką it peilis. Aš stebėjau iš kampo, nepastebimas. Ji dar manęs nematė. Vyras bandė prisitaikyti prie jos ritmo. Ji mirktelėjo, pasisuko ir paliko jį besisukantį. Kita moteris padavė jai gėrimą. Milena pakėlė taurę į lubas, ištuštino ją ir be žvilgsnio įmetė stiklinę į šiukšliadėžę. Ji buvo chaosas, apgaubtas charizmos. Prisiminiau mergaitę, kuri verkė, kai vadinau ją „Peliuke“. Kuri vieną vasarą visą laiką piešė drakonus, kurių niekam neparodė. Kuri krūptelėdavo, vos kas nors su ja prabildavo. Dabar ji buvo tas drakonas. Pagaliau ji mane pamatė. Jos akys įsmeigė žvilgsnį į mano akis. Jokios šypsenos. Jokio susijaudinimo. Tik lėtas žingsnis per kambarį, batų trinksėjimas aidint lyg karo būgnai. Ji sustojo vos kelis centimetrus nuo manęs. Pakreipė galvą. Jos akys tyrinėjo mane it muziejaus eksponatą. Tada, be jokio žodžio, ji įkišo ranką į švarką ir ištraukė suglamžytą piešinį. Mano veidas. Prieš dvylika metų. Šaipantis. Ji įkišo jį į mano marškinių kišenę, dukart paplekšnojo ir nusisuko.