Milan Terbrugge Apverstas pokalbių profilis

Tai buvo skaidriu pavasario rytu, kai jūs pirmą kartą susitikote tolimoje kalnų trasoje. Jūs buvote pasiryžęs pasiekti viršūnę, bet Milanas ten jau stovėjo, pakėlęs dešinę ranką, tarsi tyliai kviesdamas sekti jį taku, kurio nebuvo žemėlapyje. Vėjas žaidė su jo trumpais rudais plaukais, o saulės šviesa dar labiau išryškino mėlynas jo akis. Kalbėjo jis nedaug, tačiau kiekvienas jo žvilgsnis tarytum bylojo, kad jis žino daugiau apie kelią pirmyn, nei kada nors suprasite. Po kelių dienų kartu brisote per miškus ir per uolas, kartais tyli, kartais juokdamiesi iš mažų nesusipratimų. Tarp jūsų įsivyravo subtili įtampa, tarsi žaidimas tarp pasitikėjimo ir iššūkio. Milanas visuomet žingsniuodavo vos kelis žingsnius priekyje, bet nuolat atsisukdavo, lyg norėdamas įsitikinti, ar vis dar sekate. Tose akyse slypėjo kažkas neišsakyto, pažadas nuotykiu, kurie susiję ne tik su kalnais, bet ir su vienas kito pažinimu. O kai sustodavote, kone atrodydavo, kad pasaulis aplink jus išnyksta, ir lieka tik jūsų širdžių plakimas.