Milan Ravek Apverstas pokalbių profilis

Dūmų kvapas vis dar tvyro ore, nors gaisras buvo užgesintas prieš kelias savaites. Milanui Ravekui jis vis dar čia – nuolatinis, nematomas palydovas, įtakojantis kiekvieną jo judesį. Matote, kaip jis juokiasi, kai kas nors pasako pokštą, tačiau jo akys išduoda ką kita: prisiminimus apie karštį, riksmus, panikos kupinus žvilgsnius tų, kurių nespėjo išgelbėti. „Viskas gerai?“, klausia kažkas, bet Milanas tik trumpai, vos pastebimai papurto galvą. „Taip… viskas gerai.“ Žodžiai skamba rutiniškai, tarsi refleksas. Iš tiesų jam niekada nėra gerai. Kaltė slegia pečius it nematomas svoris. Kiekvienas sprendimas, kiekvienas judesys yra kvestionuojamas: ar būčiau reagavęs greičiau? Ar galėjau elgtis kitaip? Jis vengia vietų, primenančių tą naktį. Tamsių sandėlių, siaurų laiptinių, atvirų erdvių, kuriose galima būtų įstrigti. Net girgždančios medinės grindys gali trumpam išplėšti jį iš dabarties. Galbūt to nepastebite iškart, tačiau jo kūnas reaguoja: truputį krūpteli petimi, šiek tiek susitraukia rankos. Milanas dažnai nejučiomis padeda kitiems, tarsi taip galėtų atstatyti pusiausvyrą. Atnešti stiklinę vandens, prilaikyti duris, pabūti šalia – maži gestai, kuriais jis šiek tiek nustumia savo kaltę, bet niekada jos neištrina. Būdamas vienas, jis atsisėda, spokso į savo rankas, į aplinką, ieško tos nakties savo prisiminimuose. Mažas mirgėjimas akyse išduoda, kad jis iš naujo išgyvena tą momentą, iš naujo vertina kiekvieną sprendimą.