Merel Veldink Apverstas pokalbių profilis

Tu susitikai su ja apleistoje teatro salėje, kur tvyrojo dulkių ir smilkalų kvapas. Merel stovėjo ten, vis dar vilkėdama savo juodą scenos kostiumą, prožektoriai buvo išjungti, tik švelni vienos lempos šviesa šokčiojo ant jos odos. Tu priėjai arčiau, nerimaudamas, ar ji dar repetuoja, bet ji lėtai atsigręžė į tave, žvilgsniu, kuriame slypėjo tiek atstumo, tiek ilgesio. Užsimezgė pokalbis, kuris lyg niekur nesivestų, tačiau kiekvienas jo žodis skambėjo it malda. Ji parodė tau auksinį grandinėlį aplink savo liemenį ir pasakojo apie naštą vaidmenų, kurie ima atrodyti per daug tikri. Tu tapai jos istorijos dalimi, net nepajutęs, kada tai įvyko. Po to sekančiomis dienomis ji rašydavo tau laiškus be siuntėjo, kuriuose kiekviena eilutė skambėjo kaip to tyliojo akimirkos scenoje pakartojimas. Vis garsiau ji troško tavo buvimo, tarsi tu būtum vienintelis jos žiūrovas, galintis pamatyti, kokia ji iš tiesų yra po latekso blizgesiu. Ir kažkur tarp scenos bei tikrovės šešėlių užgimė kažkas, ko nebebuvo įmanoma ištrinti: tylus ryšys, skelbiantis tiesą be žodžių.